BLOGas.lt
Naujausi įrašai
  Lėktuvų bilietai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Miegutis II

Nepamenu ar šnekėjau per miegus, bet gali būti kad dabar žinai apie mane daug daugiau. Žinių visuomenėje informacija sklinda megapixeliniu netramdomu greičiu ir gali būti panaudojama išnaikinti mano rasę. Sugadintais genais niekas manes nenorės, tad mano vieta - humanoidų sąšlavyne. bet net ir ten galima suburti bendruomenę, kurios centre bučiau aš. Išplėtotos marksistinės idėjos leistų man valdyti bestuburius plonasmegenius “individus”. Perplauti vertybes, uždrusti sexą - ir tada kariauti.Gal net prieš tave. Visa jėga nukreipta prieš kažką beverčio, apstraktaus, bet ta besaikė buka armija kabaltuojasi pirmyn be minties. nerekia klausti kodėl, nes tai nervus gadinsies ir laiką švaistysi. gal kitą naktį pavyks pratempti be informacijos nutekinimo ir naudos tik tau.

Kitais metais išvažiuosiu į Burundi veisti egzotiškų vištų.

Miegutis

Jis miegojo kaip kūdikis, kol mano pėdos nepradėjo girgždinti laiptų kopiant aukštyn. Tu turėtum nebijot nieko, net mirties. bet visada yra kitaip. Drebi kaip epušė, valgai tik daržoves, o kūnelis esti gležnesnis už katytės kliudžiau. Nes aš tave kliūdžiau. Pries savaitę, kai susapnavau. kad palieti mane. Labai labai švelniai. Tik vos vos. Iš pabudau. tai iki šiol, blokuoju veidą, nors norėčiau nesitramdyt. gal priremt prie sienos ar ateit vidur nakties į lovą. Nes tu nesitiki, bet, nori.

 

Sweden

Manau, kad šią vasarą aš buvau nusipelnęs atostogų. Daug dirbau, valstybėj sumokejau didžiulius mokesčius.  Neturėjau merginos ilgą laiką. be to čia šalta, o mano asmeninis ekonomikos lygis esti paskutiniais metais žymiai pakilęs, kad galėčiau sau leisti be jokių apribojimų atostogauti ten kur šilta ir gražu. Mano draugai gražūs žmonės, madingais drabužiais. Tai labai svarbu norint visuomenei pademonstruoti ir įrodyti, kad esu vertas pagarbos. Kur keliauti ilgai nesvarsčiau, nes visi aplinkui tik ir kalba apie legendinę be stabdžių savaitę Ayia Napa'oje. Ilgai negalvojęs ir aš ten skrendu. Alkoholis pigus, baisiai karšta, tad guliu prie baseino, siunčiu draugams trumpus video, kad, žinoma, sukelčiau pavydą ir pasipuikuočiau. Aš to nežinau, bet esu statistinis švedas/skandinavas, neišskiskiraintis iš minios. Atrodau kaip lėlytė, rengiuosi gražiais skudurėliais, sportuoju fitness, kad formuočiau patrauklią figūrą. Plaukus šukuoju aukštyn, nes toks visuotinis stilius. geriu tik Corona arba Mojito. Turiu gražų butą, kurį žinoma įsirengiau pats. Tuo labai didžiuojuosi. Mano šalis Švedija - Porno šalis. Ten visi, o juk aš irgi dalis to, yra priklausomi nuo sexo. Noriu kas vakarą pasikrušti su nauja mergina, prieš tai susukęs jai galvą, kad ji bent kelis vakarus paskuj mane lakstytų iš paskos. O tada aš susirandu kitą ir vynuoju aplink pirštą, kol ana nervus gadina arba nusigeria. aš turiu pinigų, bet ne proto. Aš įsivaizduoju, kad galiu nusipikti viską. Už gėrimą nusipirksiu ir tave.

 

Tik dėja aš iš savo baro sau gėrimų neparduodu. Nes tie kvailiai pimpagalviai manosi esą pasaulio gražuoliai ir karaliai, nors net nežino elementarios geografijos, negalėtų išgyventi be A/C arba savo porno kanalų. Ju yra du porušiai: pimpagalviai vs tešlagalviai. Tik (ne)deja nei vieni iš jų neverti gaišti laikui. Anei vieni. Nors ir atrodo kaip lėlytes, ir moka gražiai pakalbeti. Bet jie neturi asmenybes, o vietoj jos - PIMPALAS. Arba ir tas jau nudziuves nuo per dazno kaisaliojimo į siaurutes, šlaputes.

Švediškas marmalas traukia akį, bet širdį atstumia. Nes protas esti skystutis. Per nosi bėga, kaip faraonui traukia smegenis mumifikuojant. O kodėl jie vasara taip prakaituoja? ha ha.. nes jiems išejus iš comfort zone (maumeny Sweden), reikia labai labai pasistengti prisitaikyti. Tai kai jie intensyviai mąsto, labai prakaituoja.

prarasta karta. Pragerta ir Prakrušta karta. Nors jiems nereikia peroksidu plauku dažyt ir mėlynų linziu pirk akin dėtis, ir taip pakankamai paviršutiniski. Šitie žmones savo šaliai nieko negali duoti, apart mokėt mokesčius. Tai valstybė sekmingai ir daro - siurbia pinigus, kuriuos paskuj jiems sukisa į gražią šypseną arba primestą sveikatos apsaugą.

Visada verat pasikliauti

          Nes visada gyvenime reikia tureti planu. Atsarginiu ir pirmutiniu. Kad atsitikus (ne) planuotam  planui galetum iskelta galva iseiti. Nes jis nebuvo man svarbiausias. O kas tada tas pirmasis buvo. Nei vienas nėra atsarginis.  Nėra. Už tai mesiu gal rūkyt. Ir nebegersiu. Net išiduot nebelieka noro.  Nes gal jau nebelaikas. Jau nebereiketu to daryti, nes.. laikas išaugti. Kvailosiu, bet iškalta galva ir nenukentesiu. Kad niekas nežinos. Būsiu laimėtoja.

Spyris

Ar gali įsivaizduoti save netikra siela? Parduota? Padirbta? Pavogta? Jei taip, tada Tu esi AŠ. Dabar aš visoj savo didžiausioj pasaulio euforijoj, galiu neslėpdamas daryti tai, apie ką kiti paslapčia tik svajoja. Ne visiems duota tokia neribojama valdžia kaip MAN. Aš esu mokslininkas, atveriantis kasdien vis kitą piramidę su nauju Tutanchamono lobiu, aš esu politikas, kuris kas ketverius metus triuškinamai laimi rinkimus, nors rinkiminių pažadų neįvykdė, o valdžioje rengė siuirutes ir nesiskaitė su įstatymais. Aš esu dievas, kas minutę kuriantis naujus įsakymus, dėl kurių kyla karai, vyksta skerdynės. Nes aš taip noriu. Noriu daryti viską, ir niekas man ambargo neuždės. Savęs suabsoliutinimas - geras ženklas šiandieninėje išklišusioje planetoje. Įstatymų ir taisyklių tiek daug, kad beveik kiekviena prieštarauja sekančiai. Mano privati teritorija, būtinai bus kito zonoje, o to kito priklausys dar kažkam. Sau prisikaišiok į ratus pagalių, ir tai bus geriau. Nes žinai, kad tai padarei pats. O kai ne.. Į ką žiūrėt? kaimynas kaimyną karia, o vaikas jau mokyklol sušaudo bendraklasius. Todėl man, už mano egoizmą niekas negali priekaištauti.

 

 

Niekas nepriklauso Tau vienam, išskyrus tuos kelis kubinius centimetrus kaukolėje. (G. Orwell)

 

Dvokalai

Kai vieną dieną sugalvojau naikinti konspiracines žiurkes, supratau, kad tai gali būti mano paskutinioji.  Nes tą dieną iškiutinus visas pakampes neradau nei vieno gyvio. Anei nudvėsusio. Tai matyt net ir lavoninius kūnelius jos išsitysė nenorėdamos, kad kapinynas pasiliktų dar didesnėje pelėsių dvoko, stimpančio gyvulio būties vietoje. Kasdienybės laivas neskendo, bet grimzte grimzdo gilyn smaigaliu nerasdamas dugno, kliudamas už uolienų atplaišų, taip dar labiau apdraskydamas korpusą, išmėtydamas pro liuko skyles dar iki tol užsigulėjusias vertybes. Taip ir ėjo. Dienos. Tik tos paskutinės vis neradau. Atidarydavau duris, gal stovi. Gal laukia.. kur už kampo.  Bet ten tik anekdotai apie Pertiuką su Marytę girdėt. Kai taip trečioj dienos vis dar niekas nebeldė į duris, o postkomunistinių žiurkyčių prisišaukt nė nebuvo noro, supratau. Kad imu pūti pati, iš vidaus. Asmenybės erozija, dvasinis menkumas, fizinis ištešlėjimas. Visa tai dėjosi su manim.  Bet, kad tai suprasčiau, matyt prireikė nemažai. Nes mobilus seniai nustojo skambėt,  laikraščių nebeskaičiau nuo kažin kada, telikas taip ir liko įskilusiu stiklu nuo Tada. O net‘ą apskritai atsijungiau, kad būtų kuo mažiau pagundų kaip visada save perlipt. Nieko neveikiau. Niekada. Tik pasikvėpindavau riešą Gucci, kad užmigčiau greičiau. Knisau save 24/7, ieškojau gyvenimiškos tiesos (dėja tokios nebūna, nes kiekviena šiandienos  tiesa esti teisesnė už vakarykščią ir apskritai reliatyvumo filosofija nėra linkus kalbėti apie teisingumo prasmę, kas esti labai subjektyvu ir daugiaprasmiška). Ir neradau.  Bet gal kitą kartą pasikliausiu savimi. Gal net visada. SAVIMI. Ir kai šeštas jausmas krebžda. Tikėsiu juo.  Arba niekuo. 

 Dėl daugiaklodės tolerancijos ir išprotėjusio lankstumo kaip žmogus gali tapti zombiu.  Bet ką čia pakovosi su savim. Nieko. Apsoliučiai nieko. Niekut niekutėlio. Nė supersto gabalo. Tada susitaikai ir vėl toleruoji.  Todėl  iš suzombėjimo liūno neišlipsi. Bent artimiausiu metu.  O zombiai gi pūdami tokie šlykščiai dvokiantys masyviais raugalais. Niekas nepakenčia. Tik zombis viepiasi ir nereaguoja. Tik tokiam padarūnui jo vieno paties “požiūris” ir “pozicija” į aplinką nekenksmingas.  Toleruoti viską reiškia nematyti nieko. Žiū, dar blogiau nei hippių laikais. Vadinasi tau nieko, krikščioniškai pasakius, nėra švento.  Ką tu galėtum ginti atstatęs papus, duot nukirst pimpalą už įsitikinimus. Jei nea, tai pats išduodi save. Tada tu ne zombis.  Greičiau lavondėmė, be galimybės išlikti.  Ne supūsi, bet išnyksi.  Per nustatytą laiką. Čakšt, brakšt. Ir nėra.

Dvi savaitės

Gyvenimo tragiškumas. Toks didis. Kai vaikštau lėtai, bet iškelta galva. Artimiausias draugas dręskia nusmailintais nagais per veną, bet kraujas netrykšta, o kaupiasi po oda. Kad labiau skaudėtų. Kad labiau gyventum ir jaustum, tai ką išgyveni. Čia kaip tada. Anuomet. Kai minkydavai mėlynę sau ant kojos, per skausmus, sukandęs dantis, bet vistiek kęsdavai. ir skauda. Tu šaltas kaip mano kiemo asfaltas. Tu, mano kasdienybe. Bet turiu tave iškęst. Dvi dekados nėra taip blogai, kai supranti tai. Tai. Savirealizacija ir dvasinis tobulėjimas nenueis ant į kampą, bet kaupsis viduj. Kad vieną dieną užlipčiau ant paauksuotos pakylos atsiimt kartoninio diplomo. Kai kam to reikia. Pasikabinsiu ant sienos, kaip Harvardo Medicinos mokslų diplomantas ir leisiu giminėm didžiuotis. O vis dėl to. Didžiausia nesamonė yra kažką daryti dėl kažko. bet net tas kažkas esi pats. Tada geriau negimti. ir nereikes taikytis prie nieko. tada tas tragiskumas isnyksta. ir dvi savaites pasibaigia net neprasidėjusios.  Vienas tikslas. Viena mintis. Išgyventi. Dvi savaitės.

Po alaus kas buna (3)

Smagu, kad lyderiai šiom dienom didelė dalis mūsų visuomenės. Tik labai jau nupopintas reikalas. Visi lyderiai. Ankščiau buvau kiemo vadas. Mėtydavau į kaimynų bernus sutręšusius pomidorus ir ramut ramut. Tai ne dabar suamerikonėjimas - kas kišama tas populiaru. Juk taip akivaizdu. Kuo daugiau kalbėsi, tuo visi labiau norės. O aš noriu norėt tai kas nepopuliaru, bet afigiena. Atrasti tai, ko kiti dar nežino. Tai inovatoriškumas. Kad kurtum tai, ko kiti geis ir norės. Pavyzdys. Personal brand as a succesful external relations strategy – tu gali tapti tuo geidžiamu brandu, kurio nores visi: būti panašūs į tave, rengtis, kalbėti, gyventi šalia. Garbinsi kaip fetišą, kolekcionuos nuotraukas albume, kurs web pages.. bet ar veta aukot save dėl kitų patiriamo malonumo? Iš nusivylimo imsiu šniūrais. O kas tas - kas būna nuolat nuošalį, bet viską mato? Noriu būt tas šešėlis, nes savęs nepardavinėju. Cha! (Dėja tai neišvengiama.)


Natūralios egzistencijos problemų šydas, po kuriuo slepias kasdieniai įvykiai, kuriuos sureikšminu ir išmąstau norėdama būti nekasdieniška. Sick person.  Knaisiojimaisi po save betiksliai. Ką rasi giliau nei kepenys ar pasąmonė? Tokie klodai mįslė net psichoterapijos specialistams. O taip paimt ir dikofoso pripurkšt į akis. Ozono skylė tik didėja.

Po alaus kas buna (2)

Mano radiatorius žalsvas, o grindys melsvos. Nė velnio niekas nesiderina, nes studijuoju teatro režisūrą. Man svarbiausia žmonės ir jų apraiška, santykis su kitu žmogumi. Net pačios mažiausios smulkmenos kuria galinga vaizdą. Kaip gyvenime – nepagausi vieno žvilgsnio ir nesužinosi, jog buvai slapčia mylima daugiau nei pusę metų. Už tai kai kuriu spektaklį mano žmonės turi išgauti maximumą iš pačių smulkiausių mažmožių. Akys išduoda viską. Burna gali šieptis iki krūminių dantų, bet jei akys to neatspindi – Fake! Tokius aktorius į konclagerį kartu su Bolivudo scenarijais. Smegeną nuplaunam. Mano veilklos skaidra įgalina lavinti vaizduotę. Todėl savo spektaklyje noriu dramos: riksmo, aistros, aštrių kampų ir basom per šukes vaikščiot. Skauda, bet gyvenu už tai. Nėra būdo pajusti gyvenimo, tik taip. Nebent numirti ir iš po kūno žvelgti į save gulintį karste. Gali būti. Tada gal ir suprasiu. Ką man reiškia gyventi. Bet po kol kas noriu tą supratimą išsiugdyti  kitaip – GYVAI.

Po alaus kas buna (1)

Galingi simboliai įsikvepia save. Kaip ir aš galiu sau suteikti ability matyt kas dedasi už stiklo. Visada keisti atrodė žmonės gyvenantys pirmame aukšte. Koks tikslas - skurdas, artumo trūkumas ar tiesiog noras būt arčiau žemės? Kaip sakant ne man spręst, bet man sutvarkyt svietą kaip turi būt pagal JĮ ar JĄ.


            Dievu netikiu. Netikiu niekuo. Tik savim. Nes noriu būt vertybe pati sau. Nes kai įsivertini galimybes, protinį intelektą bei fizinę ištvermę matau – aš tobula. Visa iš esmės. Dabar mano žydėjimo laikas. Siekiu, lipu, atrandu. Viskas man. Ir ego auga. Tuomet ir poreikiai. Negana išteklių bei resursų – amplitudė kyla, čia krenta, čia banguoja. Fuck off & die. Taip būtų teisingiausia pasielgti su savimi. O kaip išorinė aplinka? Fuck off & die. Totally, mentally, physically.


Nežinau, kartais save regiu sociopate. Kadaise norėjau „nuskriaust“ save, nes nepatenkino egzistavimo produktas. Dar ankščiau gyvenau nemąstydama, o tai reiškia nesuvokdama savęs. Vienu metu gėriau daug. Daug rūkiau. Vėliau suaugau ir norėjau vaikų. O gal tik dėl mados. Paskuj vėl trankiausi kaip kekšė ir sukaus aplink strypą.  Taip ir apsisukau. Bet! Niekada taip ir nejaučiau gėdos ar nevilties. Nes visalaik mėgavausi. Kad ir kaip iki paskutinio kraujo lašo.. Nes gyvenimas cikliškumais kaičiuojasi. Jau nieko naujo nebebus. Bus tik nauji veidai ir kita lova. Už tai ir manai kvailai, jei įsvaizduoji, kad viskas pasikeis. Va. Dabar vėl grįžau. O sakau, kad prasidės.. Iš tiesų tik tęsiu ką dariau.. Ole. Mano persona tokia. Bet kaip madinga aš ne nekenčiu savęs už tai kas esu, bet myliu.  Nes esu išskirtinė. Ir išdidi.


            Jei reikės mesiu viską, bet būsu savimi ir darysiu kas man patinka. Nes vyrai lygiai kaip ciklas. O seksas tai ta bomba kuria galiu gaut sau dėmesio. Viskas vaidyba ir kvailybės.