ALL GOOD THINGS COME FOR THOSE WHO WAIT..

            Ruduo. Šiandien susitikome kartą – paskutinį…, - klykia radija visu garsu. Idijotiškumas. Remtis viltimi yra pats absurdiškiausias ir kvailiausias mąstymo nuokrypis. Aš irgi ne durna.

            Įsibridau iki kelių į šaltą balą vidur kiemo. Mačiau jazminų krūmus pavasarį tapsiančius vel saldžiai kvapniais. O dabar, dėja, tik pilkuma ir zylės kur ne kur tupčioja prie kabančio lašinio gabalo. Džiugina širdį, kad yra dar rūpestingų senolių. Vieną dieną ir aš svajoju tokia būti. Kai nieko nebeturi, lesint laukines varnas labai smagu..

            Kulkšnis gelia. Šaltis marina kraujo pratakumą, kartu suteikdamas gyvastį melancholiškai, bet giliai užslėptai mano sielos pusei. Mirtinas geluonis tartum penas nemaringai minties galiai.

            Stoviu ir nejudu, nes kojos nebeklauso. Dabar tai tik du medgaliai. Net i laužą mest nebetinka. Visiškos šiukšlės. Neveiksnūs mėsos gabalai. Atiduosiu jas skalinkams – tegu drąsko į skutelius, o arterinis kraujas trykšta fontanais į jų žveriškas ištroškusias akis. O man tai kas..Savęs žudymas man įprastas dalykas.

Rodyk draugams

Kartasi atsitinka taip, jog mano fundamentaliai gilūs jausmai sukišami į bulviakasio maišą kaip akli, katik gimę kačiukai neturintys teisės spręsti savo išlikimo klausimo; grūsk galvą į cemento maišyklę ir luktelėk, kol pradės stingti masė..aha..jauti, kaip pradeda trūkti deguonies, o kaukolė braška spausdama cemento mišinį pro visas galvoje turimas skyles.. tarsi prievartaujama esu. Štai kaip jaučiuosi.

            Užvakar užpuolė panika, kad visi geriausi intelektualinių savybių realizavimo būdai plaukia pro šalį. Man tereikia ištiesti rankas į šalis, suspausti pirštus ir jie patys įstrigs kaip planktonai banginiui žiaunomis košiant sūrų vandenyno vandenį. Dėja, mano natūra idealiai teisiškai finansiniame pasaulyje sugniuždyta. Nežinau ar kada išsireikalausiu atlyginti bent piniginę žalą moraliniam pagyvėjimui. O mano emocijos..? jeigu daugiau niekada negalėsiu isteriškai klykti iš pykčio, daužydama kumščius į grindis pakol paskaustų kepenis.. ar nuo dūšios atlapaširdiškai įsimylėti.. 

Jūs, šlykštūs padarai, keturkojai bakterijų nešėjai, dvokiantys pacai!

`                                Išsekau.

            Emocinis celibatas gludina kairiojo pusrutulio panaudojimo prasmę. Stagnacija, o paskuj anarchija. Net kaktusas ant kaimyno komodos numes paskutinį spyglį. Liūdnos bus kalėdos.

Rodyk draugams

Specialiai nėjau miegot ilgai. Laukiau. Ištraukiau raktą iš spynos. Kad atsirakintum. Nes kiekvieną kart priėjus Tau per metrą, svaigsta galva. Girdžiu kaip tyliai typeni artyn, bet neatsimerkiu, nes beprotoškai malonu mėgautis nežinomybe ir silpnumo akimirkos pojūčiu. Įtraukiu vos vos juntamą salstelėjusių kvepalų aromatą. Lengvutėmis pirštų pagalvėlėmis lieti nugaros išlinkimą, perbėgi pečių liniją ir stabteli ties užkritusia plaukų sruoga.. Neištvėriau.. ir atsimerkiau. Tada ilgai verkiau. Pasikūkčiodama.

Kiekvieną naktį sapnuot Tave man per sunku.

            O galėjom ir neišsiskirti. Juk seksas buvo fantastiškas. Tačiau visgi..gyvenom per daug koncentruotai ir uždarai. Darbas, mokslai….o kas, po velnių,  indus plaus? Elementarūs buitiniai nesutarimai ir smulkmenos numarino emocinį ryšį. Užtai ne vieną kartą paskui girdėjau tave sakant: su bobom daugiau niekada negyvensiu! O kas ble prašė šert mane tablletėm?

Tik va žuvytes sunku pasidalinti, ir mikrobangę galėtum palikt man..naktim taip dievinu sukirst kokį čeburėką..

Rodyk draugams

       Visi užsidarė duris. Tarsi baubas tupėtų ant kilimėlio kojoms valytis. O monstriukas tik pasišildyt prie ugnies norėjo. Net mašinos langus aptraukė ledas. Žmonės nenori dalintis tuo, ką aš vadinu užlėptu geraširdiškumu , tuo,  ką savyje turi gero. Jie užsisklendžia, nes mano, kad tai jie vargšai, ir fėjos bei orakulai turi dalinti šilumą. Ir ateity niekas nesikeis..nes pasaulėžiūros ratas susitrauks iki vištos smegenų dydžio.

Jie bijo. Matyt patys savęs. Ir kad turi savy ugnies. Imesiu dar vieną pliauską savon. Vistiek kas nors norės prisiglausti.

Rodyk draugams

Man buvo liepta niekur neiti iš namų. Likti ten kur esu. Šūdas bliamba. Bent iki virtuvės savarankiškai galima nukėblint? Nu gi žiebtuvėlis ant stalo.. Atsistoju ir einu. Tamsaus koridoriaus vaizdai keistai išsikreipia, o praeidama veidrodyje šmėsteli kažin kokia susivėlusi būtybė. Virtuvė klaustrofobiškai sumažėjusi. Jaučiuos lyg patekusi į kubą, kurio visos keturios sienos ritmiškai artėja link manęs mažindamos erdvę kvėpuoti..  Pagaliau užsirūkau. Taip žymiai geriau. Traukiu dūmą po dūmo, pakol iš drebančių pirštų neišslysta cigaretė…

Kaip ir pykint pradėjo. Dar tas kambariokės taksas lenda po kojom.. jau seniai norėjau netyčia praspirt jį pro duris, bet laukiau tinkamos nuotaikos bangos. Nu reikėjo kažkokios priežasties. O dabar diena tam ideali. Dėjau skersą, ką paskuj ji man pasakys.. nieko aš nežinau, o ir žinoti nepageidauju. Užsi**** jei ka aukštielnika..

suminkiau eSMeSa draugei .nieko. nu gerai padla. tyli tai ir tylek! Sėdžiu virtuvėj ant stalo ir žliumbiu. Pasidariau kavos. Lavazza. Kad but geriau. Kofeinas mane visada teigiamai nuteikdavo. Prisidegiau dar vieną Marlboro. Šį kartą dūmas buvo daug skanesnis. Traukiau taip godžiai. Palikydavau burnoje ir tik tada traukdavau į plaučius.. raminau savo išalkusią sielą.

Išgirdusi durų skambutį ilgai delsiau. Supratau, kad reikės ilgai aiškinti situaciją, tada spresti susidariusią problemą, bet galiausiai nieko iš to neišeis.. nusispjaut man ant tokių gyvenimo išbandymų. Dar kartą sučirškė. Tas kas skambino, žinojo mane esant namuose. Velniop. Nusišliuosčiau srūvančius sūrius ašarų upelius ir nusikabarojau nuo palangės. Rankos vis dar drebėjo. Pasišoliuodama nulėkiau iki lovos.. hmm. Viskas tvarkoj. Surinkau porą plastikinių baltų šiukšlyčių ir įsidėjau į džinsų kišenę. Guviai nusivilkau chalatą, peržvelgiau kuo vilkinti – tiks.

Kai atidariau duris iš jo akių galima buvo išskaityti didžiulį nerimą ir rūpestį. Tiek kiek jį pažinojau…   

                 Gulėjau atmerktomis akimis.. Lubos. Daugiau nieko. Šalia alsavo jis. Norėčiau dar kartą tave išdulikin, - tepasake jis.

O buvau jau 4 savaites nėščia.

Rodyk draugams

išeisiu ir negrįšiu.

 niekada.

į nebūtį.

į tylą.

į tamsą.

į tirštą rūką ir prasmegsiu. skradžiai žemę. delne išdegs spurgos didumo skylė. o pelenus nukratysiu tiesiai tau ant kilimėlio prie laiptinės durų. tuomet turėsiu ką veikt gūdžiais žiemos vakarais, kai baigiasi žinios ir orų prognozės. argi neturėtų būti linksma? gal net atrasi gyvenimo prasmę ir pašvęsi savo nykų gyvenimą…man? oj ne..kad jau vėlu! reikėjo galvot ankščiau. aš tau sakau. čia rimtai .ir nereikia žiūrėt tokiu skradžiai veriančiu žvilgsniu. netrankyk durimis. tai irgi negelbės. padėk lėkštę į vietą. taip elgiasi tik moterys. nejuokauju. aš rimtai.

lyg transo būsenoj guliu lovoj ir vietoj savęs įsivaizduoju Jį. baugu, kad sapnuodama nepradėčiau balsu kalbinti. nors norėčiau susapnuot. arba ryte pabudus rasčiau šalia.

taip nebūna.

žinau…

vaikystėje skaičiau per daug pasakų.   

Rodyk draugams

Obseniškasis „survival“ metodas socialinėj kultūrinėj antropologijoj tendencingai pasmerkia žmoniją sinkretizmo akultūracijai. Ir tai dar ne paskutinė konvegencijos pakopa, o jau ieškojimas pirmapradžio globaliai suvokiamo didaktinio totemizmo atmainos.

Šudas čia vaikai.

Rodyk draugams

Tą gilų rudeninį lietų išmainiau į Tavo šypseną. Išradau naują formatą užmaskuoti liūdesiui ir atverti akių šilumą draugiškumui.

 Nes.. nes man reikėjo vyro..jau seniai.  Nors vienam vakarui nutariau pamiršti ES integravimosi kriterijų nesilaikymą, IT specialistų poreikio augimą, EBSW prezidento viešą kreipimąsi į Lietuvos vyriausybę.. Šiandien man buvo nusispjaut net jei kas būt bombardavę Baltuosius rūmus. Dabar man reikėjo JO. Dvasiškai, morališkai.. Kad tik būtų materiali kūniška išraiška.. Tačiau iš kur bliamba JĮ gaut..?

Kiekviena diena man darėsi vis sudetingesnė – mintys nerasdavo tinkamo stalčiuko, idėjų generavimas sutriko, o nuo moklsų net vimdė.. Viltys, lūkesčiai, SWOT analizės.. Tačiau jau kokias 4 savaites kankinausi nerasdama atsakymo - kodėl aš neturiu vyro? Argi aš negraži? Na žinoma papildomi silikonai dar niekam nepakankė, bet ai.. Argi aš neprotinga? Bet vyrai nemėgsta protingesnių už save.. Kurgi ne.. Tikras šaunumėlis..

Po mėsenio reikalas pradėjo rodytis beviltiškas. Nustojau naudoti špaklių abrozdėliui pagražinti, rengiausi skudurėliais atitinkančiais nebent pokomunistinės mados tendencijas.. Draugai sakė, jog atrodžiau tikra pamėklė. Žmonės Maximoj atsigreždavo užuojautos kupinomis akimis, kiti patyliukais prukšdavo į saują.. Tėvai nustojo skambinti, nes vienintelė tema kuria dar sugebėdavau suregsti sakinį - Zuzulų genties pirminės vystymosi stadijos ypatumai žvelgiant per dauginimosi prizmę.. Tuo viskas ir pasakyta. Ten moterims net nereikejo vyrų! Giminei pratęsti užtekdavo tik išsimaudyti upėje arba susapnuot kažkokią šventąją apraišką.. O kad viskas butų taip paprasta..

Tačiau vieną dieną atsitiko taip, kaip visada gyvenime lemta. Juk egzistuoja senas, kaip mano kiaulė taupyklė, priežodis – Geriausi gyvenimo momentai ateina tada, tai nieko nesitiki. Turėjau nuspėti… bet alkoholio ir ašarų užpiltos akys nebenorėjo matyti dienos šviesos. Vyrai tapo mano priešais, o moterys - globaline planetos grėsme. Nekenčiau pasaulio. Nekenčiau taip stipriai, jog galėjau padaryti bet ką..

jis buvo šlykštus. tas pojūtis. mane pykino. kai bandžiau perskrosti pulsuojantį odos lopinėlį. bet britva neklausė. įsirėžė taip giliai. švelniai rado pačią gležniausią vietą.. mintyse klykiau. bet tamsus ir apniukęs koridorius, aptrupėjusios sienos skleidė ledinį šaltį. cerebralinis paralyžius surakino žandikaulį.. ir ta maža aštri britva taip ir pasiliko styroti kaip dar viena nutrūkusi tūkstantoji mano geniali mintis.

Paskuj man sakė, kad aš miriau. Trims mėnesiams ir vienuolikai dienų. Nes nemačiau tikslo su kuo nors kalbėti. Jaučiau tik didelį delną sugniaužusį mano gležnus pirštus. Kai pagaliau po ilgų diskusijų susitariau su savimi, jog užtenka būti savanaude ir išnaudoti artimiuosius, prislopintu balsu ištariau „Tėti“ ir atmerkiau švininius vokus.. Dienos šviesa taip stipriai tvokstelėjo, jog nesusivokiau kur esanti bent pora akimirkų. Girdėjau kaip sugirgždėjo kėdė, kažkas laikęs mano ranką pašoko ant kojų.. Oda juto šaltus ašarų kaptelėjimus ant žando.. Nežinau kieno veidu sruvo ašaros. Jis atrodė nepažįstamas. Gal man amnezija, - pagalvojau, tačiau tučtuojau nuvijau tokias mintis tolyn. - Višta Tu! Jei atsimeni net savo e-mail‘o slaptažodį ir asmens kodą kokias nesamones čia dabar kliedi.. Po velniais! Kas gi jis!?

Šalia lovos stovėjo JIS. Nežinau kodėl, bet tai buvo JIS! JO didelės rudos akys ir  šiltas strazdanotas veidas spinduliavo gerumo aura ir charizma. Ryži plaukučiai garbiniavosi kaip jauno avinuko, o pravertos lūpos kėlė vieną klausimą po kito.. O aš tiesiog spoksojau. Išsižiojus. Ir negalėjau patikėti, jog JIS šalia..

Rodyk draugams