Dvokalai
Kai vieną dieną sugalvojau naikinti konspiracines žiurkes, supratau, kad tai gali būti mano paskutinioji. Nes tą dieną iškiutinus visas pakampes neradau nei vieno gyvio. Anei nudvėsusio. Tai matyt net ir lavoninius kūnelius jos išsitysė nenorėdamos, kad kapinynas pasiliktų dar didesnėje pelėsių dvoko, stimpančio gyvulio būties vietoje. Kasdienybės laivas neskendo, bet grimzte grimzdo gilyn smaigaliu nerasdamas dugno, kliudamas už uolienų atplaišų, taip dar labiau apdraskydamas korpusą, išmėtydamas pro liuko skyles dar iki tol užsigulėjusias vertybes. Taip ir ėjo. Dienos. Tik tos paskutinės vis neradau. Atidarydavau duris, gal stovi. Gal laukia.. kur už kampo. Bet ten tik anekdotai apie Pertiuką su Marytę girdėt. Kai taip trečioj dienos vis dar niekas nebeldė į duris, o postkomunistinių žiurkyčių prisišaukt nė nebuvo noro, supratau. Kad imu pūti pati, iš vidaus. Asmenybės erozija, dvasinis menkumas, fizinis ištešlėjimas. Visa tai dėjosi su manim. Bet, kad tai suprasčiau, matyt prireikė nemažai. Nes mobilus seniai nustojo skambėt, laikraščių nebeskaičiau nuo kažin kada, telikas taip ir liko įskilusiu stiklu nuo Tada. O net‘ą apskritai atsijungiau, kad būtų kuo mažiau pagundų kaip visada save perlipt. Nieko neveikiau. Niekada. Tik pasikvėpindavau riešą Gucci, kad užmigčiau greičiau. Knisau save 24/7, ieškojau gyvenimiškos tiesos (dėja tokios nebūna, nes kiekviena šiandienos tiesa esti teisesnė už vakarykščią ir apskritai reliatyvumo filosofija nėra linkus kalbėti apie teisingumo prasmę, kas esti labai subjektyvu ir daugiaprasmiška). Ir neradau. Bet gal kitą kartą pasikliausiu savimi. Gal net visada. SAVIMI. Ir kai šeštas jausmas krebžda. Tikėsiu juo. Arba niekuo.
Dėl daugiaklodės tolerancijos ir išprotėjusio lankstumo kaip žmogus gali tapti zombiu. Bet ką čia pakovosi su savim. Nieko. Apsoliučiai nieko. Niekut niekutėlio. Nė supersto gabalo. Tada susitaikai ir vėl toleruoji. Todėl iš suzombėjimo liūno neišlipsi. Bent artimiausiu metu. O zombiai gi pūdami tokie šlykščiai dvokiantys masyviais raugalais. Niekas nepakenčia. Tik zombis viepiasi ir nereaguoja. Tik tokiam padarūnui jo vieno paties “požiūris” ir “pozicija” į aplinką nekenksmingas. Toleruoti viską reiškia nematyti nieko. Žiū, dar blogiau nei hippių laikais. Vadinasi tau nieko, krikščioniškai pasakius, nėra švento. Ką tu galėtum ginti atstatęs papus, duot nukirst pimpalą už įsitikinimus. Jei nea, tai pats išduodi save. Tada tu ne zombis. Greičiau lavondėmė, be galimybės išlikti. Ne supūsi, bet išnyksi. Per nustatytą laiką. Čakšt, brakšt. Ir nėra.
Rašyti komentarą